Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Ankstyvasis modernizmas
- Nepriklausomos Lietuvos literatūra
- Katastrofų literatūra
- Sovietmečio literatūra
- Išeivijos literatūra
- Aistis
- Aputis
- Babickaitė
- Baliukevičius-Dzūkas
- Baliukonė
- Baltrušaitis
- Baltušis
- Binkis
- Bložė
- Boruta
- Bradūnas
- Brazdžionis
- Būga
- Cvirka
- Čigriejus
- Čiurlionienė
- Čiurlionis
- Degutytė
- Geda
- Gimbutienė
- Girnius
- Granauskas
- Greimas
- Grinkevičiūtė
- Grušas
- Gutauskas
- Herbačiauskas
- Jonauskas
- Juškaitis
- Katiliškis
- Kaupas
- Kavolis
- Keturi vėjai
- Kondrotas
- Krivickas
- Kulbakas
- Liūnė Sutema
- Lukša-Daumantas
- Lukšienė
- Maceina
- Mackus
- Mačernis
- Mačiūnas
- Maldonis
- Marcinkevičius
- Martinaitis
- Mekas
- Meras
- Mieželaitis
- Mikelinskas
- Mikuta
- Milašius
- Miliauskaitė
- Milošas
- Mykolaitis-Putinas
- Miškinis
- Morkūnas
- Nėris
- Nyka-Niliūnas
- Ostrauskas
- Pūkelevičiūtė
- Radauskas
- Radzevičius
- Riomeris
- Sadūnaitė
- Saja
- Savickis
- Simonaitytė
- Sirijos Gira
- Sruoga
- Strielkūnas
- Suckeveris
- Šalkauskis
- Šaltenis
- Šatrijos Ragana
- Šeinius
- Šimaitė
- Šimkus
- Širvys
- Škėma
- Tarulis
- Tysliava
- Vaičiulaitis
- Vaičiūnaitė
- Venclova
- Vilimaitė
- Vydūnas
- Žilinskaitė
- Žlabys-Žengė
- Žukauskas
- Achmatova
- Apolineras
- Beketas
- Bodleras
- Borchesas
- Brodskis
- Džoisas
- Hesė
- Kafka
- Kamiu
- Kavafis
- Levis
- Mandelštamas
- Marinetis
- Pasternakas
- Prustas
- Rilkė
- Skujeniekas
- Šimborska
- Verlenas
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Marinetis
Filipas Tomazas Marinetis (Filippo Tommaso Marinetti, 1876–1944) yra vienas pirmųjų avangardizmo ideologų. Gimė turtingo advokato šeimoje, rašė italų ir prancūzų kalbomis. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą įkūrė meninį futurizmo judėjimą, kurį aktyviai populiarino Italijoje ir visoje Europoje. Marinetis palaikė ryšius su daugeliu reikšmingų avangardo rašytojų: anglu Vindamu Luisu (Wyndham Lewis), prancūzu Gijomu Apolineru (Guillaume Apollinaire), rusais Velimiru Chlebnikovu ir Vladimiru Majakovskiu. Paryžiuje su juo bendravo ir keturvėjininkas Juozas Tysliava – išlikęs Marinečio jam padovanotas futurizmo manifestas su dedikacija. Trečiajame XX a. dešimtmetyje Marinetis prisidėjo prie Musolinio vadovaujamo fašistinio judėjimo, ėjo kultūros ministro pareigas ir tapo menų akademijos nariu.
Paties Marinečio literatūrinis palikimas dabar įdomus tik istoriniu požiūriu – kaip avangardo laikotarpio, datuojamo pirmuoju XX a. trečdaliu, dokumentas. Laikotarpio bruožas – bendrus estetinius ir pasaulėžiūrinius principus išpažįstančių menininkų grupių, įteisinančių meninį eksperimentą ir kolektyvinę kūrybą, gausa. 1909 m. pasirodžiusiame Marinečio manifeste – keletas temų, reikšmingų ne tik avangardinėms srovėms, bet ir visai moderniajai literatūrai: tai žavėjimasis technika ir moderniuoju metropoliu, reikalavimas naująjį pasaulį perteikti adekvačiomis meninėmis priemonėmis. Erdvę ir laiką greičiu įveikiančio naujojo žmogaus vaizdinį bus paveikusi Nyčės (Nietzsche) antžmogio koncepcija. Kategorišku manifesto tonu, kultūrinės tradicijos neigimu stengtasi provokuoti visuomenę ir „gąsdinti buržua“. Anaiptol ne visų avangardinių grupių bei menininkų įsitikinimus atspindi šiame manifeste išreikštas karo ir militarizmo teigiamas vertinimas bei „panieka moteriai“.
Laurynas Katkus